„Įžengė į Dangų, sėdi Tėvo dešinėje…” – ką tai reiškia? Ar tai tik simbolis, ar iš tikrųjų Atpirkėjas paslaptingos jėgos nuneštas į nežinomus kosmoso krantus?
Viena aišku, kad Dievui nėra nei dešinės, nei kairės. Tai reiškia, kad Jėzus Kristus paimtas į Dievo garbės ir laimės pilnatvę, Jam suteiktas visas viešpatavimas ir valdžia. O visa kita (pavyzdžiui, žmogiškojo kūno likimas) liks mums paslaptis, iki amžinoji šviesa pradės mums šviesti. Bet tai ir nesvarbu: kas svarbiausia šioje paslaptyje, kas susiję su mumis, tai mums apreikšta. Tai vardas, kurį Paulius taip mielai taiko Atpirkėjui – Kristus Viešpats. Štai ką reiškia „sėdi dešinėje”. O tai reiškia, kad ir mūsų dalia tokia, kaip Kristaus, ir mums turi išsipildyti Išganytojo malda: „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią man esi suteikęs…” (Jn 17, 24).
1) Mes esame Atpirkėjo nuosavybė. Žmonių tarpusavio santykiuose yra dvejopa nuosavybė: prievartos ir meilės. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13). Taip mylėjo Kristus. Šita meile Jis yra mūsų nuosavybė. Jei mes Atpirkėjui jaučiame tokį dėmesį, atsidavimą ir pagarbą, tai ir mes esame Jo, kaip kad Jis – mūsų. Ir Jis mus kaip savuosius pristatys Tėvui: „Aš pažįstu savuosius ir manieji pažįsta mane”. Štai ką reiškia „krikščionys” – Kristaus nuosavybė.
2) Jis turi teisę mums įsakinėti. Jei Atpirkėjas atėjo tam, kad pristatytų mus Tėvui ir pripažintų savaisiais, tai Jis turi teisę ir nustatyti, kaip mes turime atrodyti, kokios turi būti mūsų ypatybės, idant būtume verti, kad Atpirkėjas mus pavadintų savaisiais. Tada Jis turi teisę mums įsakyti: „Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už persekiojančius ir šmeižiančius jus”. – „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau”.
Jis turi teisę mums pagrasinti: „Kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”. Tada Jis turi teisę reikalauti, kad gyvenime sektume Jo elgesio pavyzdžiu. Jei Kristus yra mūsų Viešpats, tai negali būti kitos dorovės, kaip toji, kurią Jis nurodė. Tada tik tie palaiminti, kuriuos Jis ant Kalno pavadino palaimintaisiais. Ir niekuomet neateis laikai, kai vietoj nuolankumo būtų palaiminta puikybė, vietoj meilės – neapykanta, vietoj gailestingumo – savanaudiškumas, vietoj skaistaus gyvenimo – besaikis savęs tenkinimas.
Dabar mes žinome visiems laikams, kodėl turime būti gailestingi, skaistūs, geri. Visa taip aiškiai nusakyta. Galime turėti prieš akis ne abstraktų Dievą, bet Dievą, Jėzaus Asmenyje gyvenusį ir žemiškąjį gyvenimą, tokį pat kaip mūsų – su visais žemiškais reikalais, džiaugsmu ir kančia. Tada protinga taip galvoti: „Jei Tu esi mano Viešpats, visa tebūna man pagal Tavo Valią. Kadangi esi mano Draugas, leisk su Tavimi visuomet pasilikti. Kadangi esi mano Išgelbėtojas, leisk su Tavimi kentėti. Kadangi esi mano Dievas, leisk Tau visiškai priklausyti”. Šituo asmenišku Jo sekimu ir atsidavimu išsprendžiama dorovingumo mįslė: kas yra gerai ir kodėl, taip pat kodėl mes tai vykdyti privalome. Kadangi visas tas vykdymas paremtas meile, tai čia išnyksta įstatymo šaltumas, o įsakymai virsta laisve: meilėje prievarta tolygi laisvei.
3) Jeigu Kristus mus vadina draugais, tai išryškėja dar vienas nuostabus mūsų santykis – visai nauja, lig tol negirdėta viešpatavimo forma, visai ne tokia, kaip yra tarp vergų ir valdovų. – Juk mes jam padedame, mes esame Jo kariai skleidžiant Dievo karalystę. Tarsi pats būtų bejėgis, Jis taip pasitikėjo savo bendradarbiais, kad savo karalystės plėtimą, kitų laimės kūrimą padarė priklausomą nuo mūsų – savo bendradarbių nuo mūsų pasiaukojimo, mūsų meilės darbų.
Vadinasi, mes pašaukti įvykdyti Jo dieviškas mintis, Jo planus! Ar gali būti didesnis gyvenimo įprasminimas? – Juk taip norime, kad mūsų gyvenimas nepraeitų veltui, taip norime priklausyti mylimam žmogui, atsiduoti didžiai idėjai, skirti save didiems darbams.
Šis atsidavimas savo Viešpačiui mūsų nelaužo, kaip kad atsidavimas žemės valdovams, nes jie valdinius riboja savo, kaip kūrinio, ribotumu. Čia mes einame į Dievo platybę. Jei mūsų Viešpats yra Tėvo dešinėje, tai ir mūsų vieta ten. (,,Kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš”.) Tos rankos, kurios turi visą valdžią danguje ir žemėje, juk tai rankos mūsų Atpirkėjo, kuris nori ir mus padaryti laimingus savo laime.
Dvasios akimis pažvelkime į Alyvų kalną. Ir kas gi atsitiko Jėzui? Ar iš tikrųjų Jis nematomos galybės buvo paimtas kažkur į nežinomus tolius, kur mes niekuomet nesame buvę, į kuriuos žmogaus akis niekada dar nėra pažvelgusi? Ką mes išvis žinome apie tas begalines erdves, kuriose šviesa nuo vienos žvaigždės ligi kitos skrieja milijonų milijonus metų? Gal Jėzaus žengimas į tas neaprėpiamas erdves yra tik simbolis, tik ženklas pasitraukimo nuo mūsų kūno akių į karalystes, kurios nesusijusios nei su vieta, nei su laiku, taip kaip ir mūsų mintys. Visa tai paslaptys, apie kurias dieviškoji išmintis tiek nedaug tėra pasakiusi mums šios dienos Evangelijoje. Bet visos šios paslaptys, kurių šiandien mes nežinome apie žengiantį į Dangų Jėzų, mums nėra būtinos žinoti, kad suprastume patį svarbiausią dalyką, kurį ši šventė mums pasako: visa, kas atsitiko Jėzui Jo Dangun žengimo momentą yra ir mūsų dalia, kuri mūsų laukia. Dieviškoji išmintis mums tiek tėra pasakiusi apie tą paslaptingą ateitį todėl, kad žmogus, gyvendamas savo juslių kalėjime, yra bejėgis visa tai pamatyti, lygiai kaip žmogaus akis yra bejėgė pamatyti kelių tūkstančių žvakių šviesą arba tokius dalykus, kurie matomi tik pro tūkstančius kar tų didinančius prietaisus.
Dabartinis žmogus nelinkęs ką nors savo viešpačiu pripažinti. Bet tenenusigąsta. Kaip matome, įžengęs į dangų Jėzus yra kitoks Viešpats, kaip kad šio pasaulio viešpačiai. Jis nori ne sau mus turėti, bet save mums atiduoti – taigi Jis yra mūsų Viešpats kilniausia ir švenčiausia prasme.
Bet kaip tai įvyksta? Kaip gali kas nors tapti mūsų viešpačiu? Kitaip sakant, kaip mes galime tapti kieno nors nuosavybe taip, kad galėtų su mumis elgtis kaip su savo daiktu?
Istorija su pasibaisėjimu prisimena vergijos laikus, kai žemėje vieni žmonės buvo laikomi kitų nuosavybe vergais. Jie buvo naudojami darbui kaip galvijai. Nauda, pinigas tada buvo laikoma aukštesniu dalyku už žmogų. Tokią padėtį nulėmė jėga, prievarta.
Bet yra dar vienas savitas žmonių ryšys. Girdime sakant: „Aš esu tavo!” Šitaip kalba mylinčios širdys. Tai antras būdas, kuriuo žmogus gali tapti kieno nors nuosavybe, kuriuo kas nors gali tapti kito viešpačiu. Šiuo būdu žmogus ne pažeminamas, atvirkščiai – iš aukštinamas.
Ir Kristus tokiu būdu tampa mūsų nuosavybe. Keista! Kas yra meilė, kad ji mūsų nuosavybe padaro Tą, kurio grožis žydi pievose pavasarį, kurio nuostabumą atspindi tyros akys, kurio galybe žvaigždės randa savo kelius! Bet tuomet ir mes šituo keliu galime ir privalome tapti Jo nuosavybe. Mes ir taip priklausome Jam, kaip kūriniai savo Kūrėjui, bet Jis pats nenorėjo, kad priklausytume Jam tuo vergišku būdu. Jis atėjo pas mus meilės keliu. Ir tuo mums parodė kelią laimėti šitą neįkainojamą garbę – tapti krikščionimis, priklausančiais Kristui, ne kuriuo kitu kaip tik sąmoningos meilės keliu.
Meilė padaro visa bendra – ne tik laimę, bet ir kančią. – Tarp mylinčių visa yra viena. Viešpats dalijasi su mumis viskuo – Tėvo šlove ir Jo laime. Bet nepamirškime: į šitą tikslą Jis mus vedasi tuo pačiu keliu, kuriuo ir pats ėjo, – per Kalvarijos kalną. Todėl nesi stebėkime, kad turi kentėti ir tie, kurie yra Kristaus nuosavybė, kurie yra krikščionys.
Valdovui visuomet priklauso ne tik nuosavybės teisė, bet ir klusnumas, ir tarnavimas. Kaip mes jaučiame tą priklausomumą Jam, kaip Valdovui, taip išgyvename ir savo bendravimą su Juo, kitaip sakant, savo savijautą Jo, kaip Valdovo, akivaizdoje. Jei mes neatpažinsime meilės iš Jo pusės, tai Jo akivaizdoje jausimės vergais. Tada būsime linkę ieškoti kitų viešpačių, kuriems priklausysime tikriausiai daugiau ar mažiau save apgaudinėdami ir savo priklausomybę laisve vadindami. Tačiau tikrąja laisve galima vadinti tik tą priklausomumą, kurį jaučiame iš meilės aukštesnei už save Būty bei. Jei priklausome Jai ne vien kaip kūriniai ir kaip atpirktieji, bet ir kaip Ją mylintys, tada ir mūsų elgesys tvarkomas taip, kaip nori mylimojo Dievo Valia. Mes vadiname laime tai, kad galime Jam, kaip Valdovui, būti klusnūs, nes tik mylint galima atsižadėti savo valios savęs nepažeminant. Ir ypač – mylint Tą, kuris mus myli taip, kad savo gyvybę už mus atiduoda…