Šiandien, per Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventę, verta dar kartą prisiminti šio šlovingo ir visais laikais labai reikalingo kulto ištakas.
Pirmiausia turime grįžti į XVII a., kai dvidešimt ketverių metų notaro duktė šventoji Margarita Marija Alakok įstojo į Vizitiečių vienuolyną Paray-le Monial. Ji buvo viena iš tūkstančių kuklių vienuolių, norinčių savo gyvenimą atiduoti Dievui. Tačiau būtent ji 1673-1675 m. turėjo apsireiškimų, kuriuose Jėzus prašė jos perteikti tiesą apie Jo dieviškąją Širdį pripildžiusią didžiulę deginančią meilę žmonėms.
Išganytojas taip pat pasakė, kaip atlikti pamaldas Jo Širdžiai, pažadėjo daugybę malonių Savo garbintojams ir užtikrino, kad yra pasirengęs atleisti atgailaujančių nusidėjėlių kaltes. Jis taip pat liepė nutapyti paveikslą, vaizduojantį Jo Širdį, apsuptą erškėčiais, vainikuotą liepsna ir su įbestu kryžiumi.
Švenčiausiosios Širdies ir jos atvaizdo kultas sparčiai plito tiek Prancūzijoje, tiek visame katalikiškame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, ir visiems laikams tapo savotišku prancūzų katalikybės ženklu.
Tačiau kukliai vienuolei Margaritai Marijai Alakok, besimeldžiančiai už savo vienuolyno klauzūros, buvo patikėta atlikti dar vieną svarbią misiją. 1689 m. ji patyrė apsireiškimą, per kurį Jėzus paprašė jos perduoti karaliui Liudvikui XIV norą: kad jis pašvęstų Prancūziją ir visą savo šeimą Jo Švenčiausiajai Širdžiai.
Karalius taip pat turėjo pastatyti bažnyčią pagal šį paliepimą, skleisti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai tarp kariuomenės ir papuošti karališkąsias vėliavas degančios Jėzaus Širdies ženklu. Prancūzija turėjo skleisti Švenčiausiosios Širdies kultą visame pasaulyje, o Viešpats Dievas pažadėjo ją remti visose jos pastangose ir apdovanoti visomis reikalingomis malonėmis. Deja, karalius, vadinamas Saule, valdęs galingiausią to meto Europos šalį, neklausė šventosios Margaritos Marijos Alakok perduoto Dievo balso.
Tuo metu Prancūzijoje ėmė dygti antikrikščioniškos intelektualinės srovės, kurios vėliau iškilo su didžiule jėga, atvirai priešindamosi Dievui, Bažnyčiai ir katalikiškam savo tėvynės paveldui. Praėjus lygiai šimtui metų po šio apreiškimo, kilo žiauri revoliucija, paskandinusi kraujyje ne tik aristokratus ir su valdžia susijusius žmones, bet ir prasidėjo negailestingas dvasininkų bei vienuolių persekiojimas.
Šešiolika Compiegne karmeličių vienuolių, kurios pasiaukojo, kad sustabdytų terorą, patyrė kankinystę ant ešafoto. Nusikalstamą Saulės karaliaus dvasinį aklumą ištaisė jo vaikaitis Liudvikas XVI. Būdamas įkalintas Templės tvirtovėje, jis paaukojo Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau, kaip Dievo Motina pasakė Liucijai, vieninteliam Fatimos vaikui, sulaukusiam pilnametystės, – buvo per vėlu.
Prancūzija ne tik nesugebėjo paskleisti Švenčiausiosios Širdies kulto, bet, atvirkščiai, užnuodijo pasaulį visomis pagoniškosios (anti)prancūzų revoliucijos klaidomis. Šios klaidos lėmė vėlesnę bolševikų revoliuciją, kurios padariniai jaučiami ir šiandien.
Praėjus maždaug šimtmečiui po revoliucijos prancūzų katalikai pastatė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką kaip votyvinę padėką už Paryžiaus išgelbėjimą Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Graži intencija ir graži bazilika, bet kaip tai maža, lyginant su tuo, kad visas pasaulis šlovina Jo Švenčiausiąją Širdį?
Jonas Šaulys