Kokios yra vyriškumo savybės? Nurodykime kelias iš jų. Tos savybės yra ar bent jau buvo glaudžiai susiję su dviem vyro pašaukimais – būti kariu ir kunigu. Atidžiau pažvelgus, pamatysime, kad šie pašaukimai yra ne taip jau nutolę vienas nuo kito, kaip gali atrodyti mūsų sugedusiais laikais.
Šio straipsnio autorius to niekad netikrino, tačiau prieš kelis metus vienas žinomas dvasininkas man pasakė, kad velionis Niujorko arkivyskupas kardinolas Francis Spellmanas, kuris taip pat buvo JAV ginkluotųjų pajėgų karo kapelionas, vieną kartą įsakė ištirti kanonizuotų šventųjų kalendorių ir nustatyti pasaulietinius šventųjų pašaukimus. Jo Eminencija turėjo nuojautą, kurią patvirtino šis tyrimas: suskaičiavus karališkų šeimų asmenis, iš tų laikų, kai karališko kraujo žmonės vis dar asmeniškai vesdavo karius į mūšį, taip pat kilminguosius, kurių darbas buvo karas, daugiausiai kanonizuotų vyrų buvo ne kas kitas, o kariai.
Viena savybė, kurią turi turėti vyrai, ir kurios pavyzdį rodo (ar bent turėtų rodyti) kariai ir kunigai, yra tiek moralinė, tiek fizinė drąsa. Moralinė drąsa yra pasiruošimas tvirtai stovėti fizinės ar dvasinės (kuri, žinoma, taip pat yra reali) kovos lauke, iš kur kiti sprunka. Akivaizdu, kad kareiviai turi turėti fizinės drąsos, tačiau kunigams taip pat dažnai jos prireikia. Pagalvokime apie jėzuitus, dirbusius nepaisant persekiojimų karalienės Elzbietos I laikų Anglijoje (XVI a.). Pagalvokime apie šaudančios kareivių rikiuotės nužudytą palaimintąjį kun. Miguelį Pro, iš kurio lūpų mirštant išsiveržė šauksmas „Viva Christo Rey!“ – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ Taip pat prisiminkime Tomą Beketą, kuris buvo toli gražu ne vienintelis vyskupas, atidavęs gyvybę už tikėjimą. 1871 m. Paryžiaus arkivyskupas, pakirstas Paryžiaus Komunos revoliucionierių kulkų, pasitiko tą patį likimą, kaip ir palaimintasis tėvas Pro. Kitas arkivyskupas, rezidavęs Kigali, Ruandoje, užmokėjo savo gyvybe, kadangi tvirtai laikėsi savo pareigų, užuot pabėgęs ir užsitikrinęs saugumą.
Jeigu iš daugelio vyrų daugeliu atvejų ir nebus pareikalauta fizinės drąsos, tai šiais laikais dažnai jiems prireiks parodyti daug moralinės drąsos. Paimkime kad ir paprasčiausią išgyvenimą. Kiek daug šiandien dvasiškai išdžiūsta, patenka į klaidą ar visiškai pražudo savo sielas, kadangi, siekdami „saugumo“, dirba darbus, nevertus žmonių ir vyrų. Visuomenė yra pilna jų.
Kita vyriškumo savybė, kurios pavyzdį rodo karys arba kunigas, tačiau kurią turėtų turėti kiekvienas vyras, yra vidinė drausmė. Tai yra ne tik sau teikiamų malonumų apribojimas. Kunigui įmanomas tik vienas kelias įgyvendinti vidinę drausmę – visada atsisakyti tam tikrų malonumų. Kalbant apie fizinę drąsą, akivaizdu, kad kariui reikia vidinės drausmės. Be jos kariuomenė, kurioje jis tarnauja, tampa palaida minia. Kaip bebūtų, kiekvienas vyras, norintis nueiti į dangų, privalo disciplinuoti save, mažų mažiausiai prisiversdamas kasdien melstis.
„Meilė“ yra žodis, kuris nedingsta nuo šiuolaikinės visuomenės narių lūpų – taip turbūt yra dėl to, kad jie nesuvokia, kas iš tiesų yra meilė. Tą ištižusį jausmą, kurį jie turi omenyje, galima lengvai priskirti kunigams, kadangi daugelis šiuolaikinių kunigų yra dvasine prasme ištižę. Meilę iš pažiūros sunku priskirti kareiviui, nebent kalbėtume apie tikrą jausmą. Tikra meilė leidžia kareiviui atiduoti gyvybę už kovos draugą. Jos vedamas, Jėzus Kristus mirė, kad išgelbėtų visus žmones, visus vyrus. Jėzus Kristus – tikras Vyras ir tikras Dievas – iš tiesų mylėjo.
Meilė savo paprasčiausia forma reiškia norėti gero kam nors kitam. Kitaip sakant, būtent tai kadaise padarė Bažnyčią misionieriška, nešančia Evangeliją visam pasauliui. Ji tapo tokia, nes suprato, kad leisti žmogui likti klaidingoje, ne katalikų religijoje ar visiškoje dvasinėje tamsoje, reiškia jo nemylėti. Dabar įsivaizduojama, kad meilės pasireiškimas yra, pvz., nekalbėti apie pragarą ar bent jau nekalbėti apie jį kaip apie vietą, į kurią kas nors gali patekti.
Meilė mėgsta teisingumą. Kai tėvai dar būdavo pakankamai vyriški, kad baustų savo sūnus, būtent meilė kalbėjo jų lūpomis, kai jie sakydavo: „Ta bausmė žeidžia mane labiau nei tave“.
Kartais meilė įgauna gailestingumo pavidalą. Būtent šiuo vardu mes pažinome Dievo meilę po Adomo ir Ievos nuopuolio.
Bet kuriuo atveju meilė yra tai, ką visi vyrai, jei jie yra tikri vyrai, turi turėti. Yra ir kitų savybių, kurias turi turėti vyrai. Mes jų neišvardintume net ir dvigubai ilgesniame straipsnyje. Vis dėlto, turbūt nei viena iš jų nėra taip būtina, kaip pasiaukojimas. Neverta įrodinėti, kad jis būtinas abiem mūsų pavyzdžiams – kareiviui ir kunigui, tai pakankamai aišku. Likusiai mūsų daliai neturėti šios savybės reiškia pralaimėti ne tik kaip vyrams, – taigi, pralaimėti šiame gyvenime, – bet ir pralaimėti kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris seks žemiškąjį.
Turbūt kiekvienas vyras, kuris yra tėvas, supranta pasiaukojimo būtinybę, jeigu jis yra sąmoningas tėvas. Dėl ko gi daugiau, jūs manote, „tėvas“ yra titulas, iš kurio pažįstame kunigą? Yra, aišku, ir kitų priežasčių, tačiau pagrindinė jų yra kunigo pareiga aukotis. Šeimos tėvas, kaip „namų bažnyčios“ galva, taip pat turi pareigą aukotis.
Kartais to prireikia mažuose dalykuose, pvz., pasėdėti mašinoje, stebint lietų, laukiant kol vaikas baigs muzikos pamoką. Arba tėvui tenka atsikelti valanda anksčiau nei jam pačiam reikia, kad, pagailėdamas žmonos, paruoštų vaikui gerus pusryčius. Galbūt prireiks visam gyvenimui atsisakyti užjūrio atostogų, kurias gali sau leisti poros be vaikų.
Sąmoningas tėvas noriai daro tokias ir dar didesnes aukas. Jis gali netgi praleisti visą savo brandų gyvenimą dvasiniame varge (mes jau nekalbame apie materialinį vargą). Paimkime kad ir šventojo Gumaro atvejį. VIII amžiaus riteris karaliaus Pipino dvare „vedė moterį tokią neprotingą ir nesugyvenamą, kad jo pastangos išgelbėti santuoką iškėlė jį iki herojiško šventumo laipsnio“ (pagal Coulsono „Biografinį žodyną“, str. „Šventieji“).
Šv. Gumaro gyvenimas ir auka būtų nesuprantami labai daugeliui šiais tikėjimą praradusiais laikais, visuomenėje, kurioje skyrybos tapo tokios įprastos, kad jos tapo kas antros šeimos likimu. Tai būtų nesuprantama, nes kas gi gali būti blogiau šiame gyvenime už blogą santuoką? Tačiau šv. Gumaras ištvėrė joje. Daugelis vyrų nebeištveria, nes jie nebeturi sugebėjimo aukotis.
Mes jau sakėme, kad dėl to jie pralaimi kaip vyrai, bet taip pat jie pralaimi kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris bus pasibaigus šiam. Šv. Gumaras laimėjo. Toks turi būti ir kiekvienas vyras, kad būtų vyras tikrąja to žodžio prasme, ir kad vieną dieną galėtų pamatyti Dievą, nes joks vyras jo nepamato, išskyrus tą, kuris aukojasi dėl Jo.
Turbūt niekada nebuvo taip sunku būti vyrais kaip dabar, bet tie, kurie tikrai išliks jais, gaus nesuskaičiuojamą atpildą.
JŠ pagal www.fsspx.lt