Meistriškai inkorporavusi liberalizmo ideologiją bei ja prisidengdama, užgimė nauja, neomarksistinė, tikrąsias liberalizmo idėjas iškraipiusi ideologija – genderizmas. Šios ideologijos sekėjai propaguoja jau tiek kartų savo neveiksmingumą įrodžiusias marksizmo idėjas, skatina įtampas tarp lyčių ir rasių, smerkia bet kokias patriotizmo apraiškas bei propaguoja ateizmą kaip vienintelę „logišką“ tiesą.
Genderzimas
Šie jų veiklos apibūdinimai toli gražu nėra išsamūs; apie kiekvieną jų būtų galima parašyti dešimtis knygų ir net tokiu atveju vis tiek liktų neištirtų šio ideologinio „auglio“ aspektų. Lietuvai ir mus apimančiam centrinės-rytų Europos regionui būtent ši ideologija ir ją įgalinanti radikalaus socialinio konstruktyvizmo teorija bei iš jos kylantys socialiniai veiksniai suponuoja itin aktualią problematikos sritį. Taip yra dėl šiame regione vyraujančio rasinio ir kultūrinio homogeniškumo bei vis dar gyvų „socialistinio rojaus“ prisiminimų, apibrėžiančių parankiausias visuomenės skaldymo vektorių kryptis.
Gendreristų propaguojamas socialinis konstruktyvizmas (jau įsitvirtinęs ir Lietuvos universitetuose) yra neatsiejamas nuo ateizmo, mat ši idėja neigia objektyvią tvarką (taip prieštaraudama bet kokiai religijai). Neigdami objektyvios tvarkos egzistavimą, socialinio konstruktyvizmo teoretikai teigia, jog iš esmės viskas mūsų visuomenėje, pradedant lyčių vaidmenimis ar tautos, valstybės samprata ir baigiant pačios lyties samprata, tėra socialinis konstruktas, t.y nuostata, kuri egzistuoja tik dėl visuomenės tikėjimo jos vertingumu. Ši teorija „pagimdė“ neribotą lyčių skaičių teigiančią „gender“ ideologiją. Nesunku numanyti, kokiu būdu šios idėjos paskatino neregėto masto sąmyšį visuomenėje.
Savaime suprantama, tai liečia ne vien lyties, bet ir orientacijos klausimą, mat ši ideologija neigia ir tradicinės šeimos vertę. Tampa aišku, kad šios destruktyvios idėjos įgalino LGBT ideologiją, kurios demonstruojama kova prieš homofobiją (LGBT ideologijos inkorporuotą terminą, iš esmės reiškiantį ankstesniais šimtmečiais egzistavusią bei dabar tam tikruose sluoksniuose teberusenančią kitoniškumo baimę, tačiau nūnai iš esmės skirtą diskredituoti bet kokiam pasipriešinimui LGBT sklaidai bei legitimizuoti jo atstovaujamų žmonių proletariškąjį statusą) iš siekio būti socialiai integruotiems peraugo į siekį save propaguoti, plėsti ir įsitvirtinti tolygiu atitikmeniu heteroseksualumui.
Ši ideologija itin sėkmingai veikia įvairiose vakarų šalyse, iš ten plisdama į rytus; visgi kai kurios rytų valstybės, konkrečiai – Lenkija ir kitos jai idėjiškai artimos šalys, – ryžosi pasipriešinti šiam destruktyviam procesui.
Lenkija
Konservatyvi Lenkijos visuomenė išsirinko išties motyvuotą valdžią, nebijančią atsispirti ekspansyviai leftistinei ideologijai. Jų valdžios atstovai nesivaržydami teigia, jog LGBT ideologija yra destruktyvi jėga, prisidengianti žmogaus teisėmis. Dalis Lenkijos miestų netgi pasiskelbė esantys „laisvomis nuo LGBT zonomis“.
Visgi būtent pastarasis žingsnis yra itin pastebėtinas, mat yra taktinės klaidos ir gebėjimo ją spręsti pavyzdys. „Laisvę nuo LGBT“ deklaruojantys teiginiai sukuria tvirtą pagrindą „homofobų“ etiketės suteikimui.
Konkrečioje situacijoje trūksta aiškios diferenciacijos tarp buvimo laisvu nuo LGBT ir buvimo laisvu nuo homoseksualų ir transseksualų; pirmuoju atveju kovojama prieš ideologiją, antruoju – prieš asmenis.
Savaime suprantama, Lenkijos valdžia kovoja prieš agresyvų homoseksualumo ir transseksualumo propagavimą visuomenėje ir tikrai nesiekia kaip nors engti konkrečių asmenų, kurie tiesiog trokšta ramiai gyventi esamu statusu.
Visgi mažiau į politiką įsigilinusiems ar indoktrinuotiems visuomenės nariams gali atrodyti visai priešingai; tuo pasinaudodama „mainsteaminė“ LGBT ideologiją jau integravusių šalių žiniasklaida užsipuolė Lenkiją.
Būtent šioje situacijoje lenkai parodė suprantantys tarptautinio žaidimo taisykles ir gebantys mokytis iš klaidų. Daugelyje miestų atšauktas „laisvų nuo LGBT“ zonų statusas, patikinant, jog visų piliečių konstitucinės teisės bus užtikrintos, tačiau agresyvaus homoseksualumo propagavimo draudimai išliko. Kitaip tariant, liko geras turinys, tačiau atsisakyta kontraversiško viršelio.
Žinoma, negalima teigti, kad homofobijos blogąja prasme, kaip į represyvumą linkusios neapykantos kitoniškumui, Lenkijoje nėra, nes visose šalyse esama asmenų ar visuomenės grupių, kurios sutapatina, jų pažiūromis, blogą veiksmą (krikščioniškuoju požiūriu – nuodėmę) su ją atliekančiu asmeniu. Tai elementari išprusimo ir išminties stoka, plačiai paplitusi visose politinio spektro pusėse, taip pat ir civiliniame gyvenime.
Lenkijos politikai nepajėgs pasipriešinti genderizmo plėtrai vieni – tai aišku tiek pašaliniam stebėtojui, tiek pačiai Lenkijos valdžiai. Siekdami įgyti realių šansų šioje kovoje, jie siekia kurti ir stiprinti ryšius su panašias idėjas išpažįstančiomis kitų šalių bei tarptautinėmis institucijomis.
Alternatyva Stambulo konvencijai
Šio tikslo jie siekia kurdami alternatyvą pagrįstai „Trojos Arkliu“ laikomai Stambulo konvencijai. Naujoji alternatyva, žinoma kaip „Šeimos teisių sutartis“, siekia ne tik užkirsti kelią destruktyviems Stambulo konvencijos elementams (tokiems kaip socialinės lyties sampratos įvedimas), bet ir užtikrinti tinkamų jos elementų pritaikymą.
Užbaigus įžangą, kurioje įtvirtinamas šeimos vaidmuo, alternatyvioji konvencija daugybę formuluočių nurašė nuo Stambulo konvencijos, ypač tas, kurios susijusios su kova prieš smurtą namuose. „Tai rodo, jog nesame radikalai, bet iš tiesų norime padėti smurto aukoms, tad matydami pasiūlymą, kuris veikia, mes jį panaudojame savo dokumente“ – sako Karolina Pavlovska, tarptautinio teisės centro „Ordo Iuris“, kūrusio minimą konvenciją, direktorė.
Alternatyvios konvencijos autoriai teigia, jog tikrosios smurto priežastys nėra susijusios su struktūrine (socialinės) lyties nelygybe; jų priežastys greičiau yra įvairios „patologijos“ – alkoholizmas, socialinis skaldymas, pornografija, nutrūkę šeimų ryšiai bei agresyvus moterų seksualizavimas viešojoje erdvėje.
Lenkijos Ministras Pirmininkas Moravieckis šias mintis pakartojo praėjusių metų liepos pabaigoje vykusioje spaudos konferencijoje. Visgi aptariama konvencija neapsiriboja vien Stambulo konvencijoje nagrinėjamų temų spektru, į „Ordo Iuris“ pasiūlymą įtraukti straipsniai apie tos pačios lyties partnerystę ir abortus, mat šios temos yra itin svarbios pasiūlymo autoriams, tačiau jų nėra Stambulo konvencijoje.
Pavyzdžiui, 9-ame straipsnyje pabrėžiama, jog pasirašiusios šalys „nepripažįsta teisinių tos pačios lyties santykių įgaliojimų, kurie sudaromi bet kokiu būdu viduje ar užsienyje“ ir iš „jų (šalių) negalima reikalauti imtis jokių priemonių, palengvinančių tos pačios lyties santykius užsienyje.“ 37 straipsnis siūlo reglamentuoti tarptautinį bendradarbiavimą užtikrinant baudžiamąją atsakomybę vykdantiems nelegalius abortus; 14 straipsniu kreipiamasi į valdžios įstaigas su prašymu „jokiu būdu nepaveikti vaisingumo sumažėjimo ir nesukelti sunkumų šeimoms turėti vaikų“.
Kova su cenzūra
Itin pažymėtini Lenkijos žingsniai, kuriais siekiama užkirsti kelią vakarų visuomenėje (ne tik vakarų, bet čia kalbama apie konkrečią vakarams būdingą formą) išplitusiam „brain drain“ efektui. Šis efektas pasireiškia leftistinės ideologijos persmelktų universitetų vykdoma indoktrinacija bei žiniasklaidos ir socialinių tinklų vykdoma politika, marginalizuojančia visas pažiūras, kurios oponuoja „mainstreaminėms“ idėjoms.
Siekdami užkirsti tam kelią, lenkai sukūrė naują įstatymą, kriminalizuojantį cenzūrą turinio, neprieštaraujančio Lenkijos įstatymų reglamentuotai tvarkai. Remiantis šiuo įstatymu, bet kuris Lenkijos pilietis turės teisę parašyti skundą dėl jį diskriminuojančios socialinės platformos veiklos, jei turinys, kurį pašalino socialinių tinklų administratoriai ar algoritmai, neprieštarauja Lenkijos įstatymams.
Taipogi įtakingas katalikiškų pažiūrų Lenkijos teisinis institutas „Ordo Iuris“ Gegužės 28 Varšuvoje atidarė universitetą, kurio tikslas – ugdyti naujos kartos konservatyvių pažiūrų teisininkus Centrinėje Europoje. Jo steigėjų teigimu, šia ugdymo įstaiga siekiama įtakoti Europos kultūrą ir sukurti alternatyvą leftistinės ideologijos uzurpuotai aukštojo švietimo sistemai.
Lenkijos valdančiųjų veiksmai teikia vilties, jog kultūrinio marksizmo ir jo elemento – genderistinės ideologijos plėtrą įmanoma pristabdyti. Niekas nėra ir negali būti tobulas, tad savaime suprantama, kad ir Lenkijos politiniai sprendimai tokie nebus, tačiau aptariamos priemonės parodo, kad įmanomi minėtą plėtrą kontroliuojantys ir sulaikantys politiniai veiksmai.
Tai, kas sėkminga Lenkijoje, gali būti pritaikyta ir pas mus. Turime tam tikrą pranašumą eidami Lenkijos išbandytu keliu, tačiau bet koks organizuotas pasipriešinimas genderizmui įmanomas tik visuomenėje vyraujant suvokimui apie destruktyvią jo prigimtį.
Šia proga noriu paraginti visus skaitančius išsamiau bei visapusiškiau pasidomėti genderizmu ir susimąstyti, ar jo idėjos neprasilenkia su sveiku protu, psichoanalitine bei medicinine tikrove ir krikščioniškosios moralės normomis.
Simonas Kaunelis
autorius yra komunikacijos specialistas, Nacionalinio susivienijimo narys
Pagal www.pozicija.org