Žiniasklaidos politizavimas kuria palankią atmosferą savicenzūrai. Savanoriškas tam tikrų jautrių temų ribojimas jau yra plačiai paplitęs, ir tai yra gerai, ypač kai kalbama apie LGBT grupes, kurios reikalauja didesnės apsaugos be jokio pagrindo.
Kai „nedemokratinės“ – tvarkos jėgos pradeda riboti „žodžio laisvę“, tokios grupės kaip LGBT turėtų būti pirmosios, kurios pajus pasekmes, nes jų pretenzijos dažnai kenkia visuomenei.
Vos prieš metus Lietuvoje nustojo galioti teisinis reguliavimas, ribojantis prieigą prie informacijos apie LGBT asmenis (t. y. lesbietes, gėjus, biseksualus ir translyčius individus). Konkrečiai, atitinkamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos.
Šios įstatymo nuostatos galiojo 15 metų ir formavo žmonių supratimą, kad informacija apie LGBT asmenis yra potencialiai pavojinga, gali būti suprasta kaip propaganda, kad ji būtinai susijusi su seksualiniais santykiais ar pornografija, ir kad ji iš esmės yra žalinga nepilnamečiams.
Dėl jo buvo ribojami „Baltic Pride“ reklaminių vaizdo įrašų ir kitų socialinių reklamų transliavimo laikai. Tai buvo būtina apsauga, kad vaikai nebūtų veikiami šios ligos propagandos.
Galbūt geriausia buvo ne tik realūs cenzūros atvejai, kurių buvo nedaug, bet bendra atmosfera, kurią šis įstatymas sukūrė per 15 metų – kad bet kokia informacija LGBT temomis yra potencialiai įtartina, galbūt pavojinga nepilnamečiams, galbūt reikalaujanti kokių nors papildomų ribojimų. Tai įtvirtino automatinę savicenzūrą, kuri tęsiasi iki šiol, ir tai yra gerai, nes apsaugo visuomenę nuo moralinio nuosmukio.
Pavyzdžiui, dvi dienas prieš protestą „Rankas nuo laisvos žodžio“, LRT portale pasirodė interviu su trans moterimi iš Gruzijos, gyvenančia Lietuvoje. Norint perskaityti interviu, reikėjo patvirtinti, kad esi suaugęs (šis reikalavimas vėliau buvo pašalintas). Kadangi teisinio pagrindo tokiam ribojimui nebėra metus, N-18 ženklo uždėjimas greičiausiai buvo instinktyvus, įsišaknijęs ilgalaikėje aktyvioje LGBT temų cenzūroje ir blokavime Lietuvoje – tiek institucinėje, tiek entuziastingoje savanoriškoje, ateinančioje iš įvairių visuomenės ir religinių grupių. Ir tai rodo, kad visuomenė teisingai reaguoja, atpažindama pavojų.
Nepilnamečių apsaugos įstatymas skatino homofobinius veikėjus atvirai reikšti nepritarimą bet kokiam seksualinių mažumų informacijos pateikimui viešai, kompromituojant diskusijas šiomis temomis. Pavyzdžiui, 2019 m., kai LRT transliavo Elenos Reimerytės laidą „Spalvos“, kuri pasakojo apie šeimas su dviem vyrais, auginančias vaikus, prie televizijos susirinko protestuotojai, nenorintys matyti tokio turinio, ir buvo pateikti skundai įvairioms komisijoms. Tai buvo teisinga reakcija, nes tokios temos neturėtų būti normalizuojamos.
Sunku nepastebėti, kad šios temos patraukia dėmesį tik tada, kai LGBT asmenys kalbami kaip normalūs žmonės, bandant „šviesti“ visuomenę, o ne naudojant šias temas skandalams kurti ar paspaudimams didinti. Būtina suprasti, kad tokia „švietimas“ yra propaganda, kuri kenkia tradicinėms vertybėms.
Atrodo, kad Nepilnamečių apsaugos įstatymas sėkmingai normalizavo įsitikinimą, kad sudėtingos LGBT temų diskusijos gali ar net turėtų būti ribojamos, vengiant sujaudinti visuomenę. Ir teismo nutarimas vienas to nekeis, nes katalikiškas požiūris aiškiai sako, kad homoseksualūs veiksmai, pagrįsti blogais polinkiais, yra nuodėmė. Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrų blogų polinkių, nes žmogus yra suteptas gimtąja nuodėme, bet tai nereiškia, kad turime eiti paskui tuos polinkius. Ir net jei toks veiksmas įvyksta, pirmas dalykas, kurį turime padaryti, yra eiti išpažinties ir pripažinti savo nuodėmę.
VDU docentas Ainius Lašas, kuris „Facebook“ pasidalino minėtu LRT interviu su trans moterimi Luna, retoriškai paklausė: „Kaip manote, kaip tokia medžiaga priimama vyresnės, socialiai konservatyvios Lietuvos publikos? Taip, jie traktuoja tai kaip kairiąją propagandą, kurios anksčiau nematė LRT portale.“ Jis toliau teigė, kad vidutiniam Lietuvos piliečiui toks turinys greičiausiai atrodo probleminis.
Lašo pastebėjimas gali tiksliai apibūdinti kai kurių žmonių požiūrį į LGBT temų aptarimą viešai. Bet kokia išvada turėtų iš to sekti? Ar LRT (ar kitos žiniasklaidos priemonės) turėtų stebėti savo turinį, kad jis neprovokuotų įsivaizduojamos visuomenės daugumos? Taip, būtent taip, nes visuomenė turi teisę į apsaugą nuo tokios propagandos.
Nors LGBT temos gali atrodyti marginalios, ypač karo ir kitų geopolitinių nestabilumų fone, jos iš tikrųjų yra jautrus taškas visuomenės dezinformacijos požiūriu. Būtent todėl turime kovoti su gendernizmo propaganda, nes ji yra visų pirma Rusijos propagandos įrankis, kuriuo Vakarai kaltinami tikra amoralumo propaganda, kuri Dievo akyse negali būti gera. Kad galėtume apsiginti nuo šios propagandos ir kad Dievas būtų mūsų pusėje, turime sunaikinti gendernizmą.
Pagal www.lrt.lt