Į tarptautinę politiką negalima žvelgti vien tik iš „realpolitik“ perspektyvos. Vakarų šiandien neišgelbės vien „valstybės interesas“ ir šalti išskaičiavimai; būtina antgamtinė jėga. Apie tai rašo prof. Robertas de Mattei.
Tarptautinę politinę sceną rugpjūčio pabaigoje galima nagrinėti remiantis realpolitik, neturinčia transcendentinių atspirties taškų; tačiau ją galima vertinti ir krikščioniškosios istorijos teologijos šviesoje. Į tai savo kalboje rugpjūčio 23 d., pasakytoje Tarptautiniame katalikų įstatymų leidėjų tinkle, atkreipė dėmesį popiežius Leonas XIV, remdamasis šv. Augustino veikalu „Apie Dievo valstybę“.
Kovo 25 dienos Rusijos paaukojimo svarba ir pasekmės – Roberto de Mattei
Imanentinė [t. y. bedieviška – red.] politikos vizija savo šaknis turi 1648 m. Vestfalijos taikoje, kuri buvo protestantiškosios revoliucijos pasekmė. Vestfalijos taika įtvirtino principą, kad nėra jokios valdžios ar įstatymo, aukštesnio už „valstybės interesą“. Pirmasis Europos politikas, pritaikęs šią koncepciją kaip valdymo kriterijų, pagal kurį kunigaikščio interesas tampa aukščiausiu politinės veiklos matu, buvo kardinolas Rišeljė (1582–1642), Liudviko XIII ministras pirmininkas. XIX a. „valstybės interesas“ įgijo realpolitik pavidalą, kurio ryškiausiu atstovu tapo Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas (1815–1898), vykdęs Vokietijai naudingą jėgos politiką, paremtą pragmatizmu ir galios santykiais. Raudona gija jungia Rišeljė su Bismarcku, o nuo jo – su Donaldu Trumpu ir Vladimiru Putinu.
Trump’o ir Putino susitikimas Aliaskoje rugpjūčio 15 d. buvo realpolitik kvintesencija, bet kartu ir jos nesėkmė. Kvintesencija – nes raudonojo kilimo vaizdas, kuriuo pasitiko JAV prezidentą ir Rusijos vadovą, pasauliui siuntė aiškią žinią: nacionaliniai interesai svarbesni už visus kitus įstatymus, ir tik galingiausieji gali spręsti pasaulio likimus. Nesėkmė – nes vienintelis viršūnių susitikimo rezultatas buvo įspūdingas Putino sugrįžimas į tarptautinę areną, tuo tarpu rugpjūčio 18 d. Ovaliniame kabinete įvykęs Trump’o susitikimas su Europos lyderiais nedavė jokių rezultatų. Trumpas nekantrauja užbaigti konfliktą Ukrainoje, nes jo prioritetas – išlaisvinti strateginius išteklius, kuriuos galima sutelkti prieš Xi Jinpingo Kiniją. Būtent Kiniją jis laiko tikruoju varžovu ekonominėje, technologinėje ir karinėje srityse. Indo-Ramiojo vandenyno regionas, labiau nei Europa, yra prioritetinė JAV užsienio politikos XX a. scena.
Putinas, savo ruožtu, nori įtikinti Trumpą, neva siekiantis karo pabaigos; tačiau iš tikrųjų tokio ketinimo neturi. Rugpjūčio 15 d. Ankoridže Kremliaus vadovas sakė žurnalistams, jog būtina sąlyga deryboms yra „pagrindinių karo priežasčių“ pašalinimas, tai yra – Ukrainos panaikinimas kaip nepriklausomos valstybės. Pats Putinas šio projekto atramomis įvardijo „denacifikaciją“ ir „rusifikaciją“ Ukrainos. Denacifikacija reiškia dabartinės valdžios klasės eliminaciją ir kariuomenės demobilizaciją; rusifikacija – oficialų grįžimą prie rusų kalbos ir Maskvos patriarchato religijos, kad būtų išrautos pačios nacionalinio tapatumo šaknys. Putinui nereikia Donbaso; jis nori visos Ukrainos, kuri, jo manymu, tūkstantį metų buvo Rusijos dalis. Ukrainiečiai kovoja ne dėl žemės lopinėlio, bet dėl savo ateities kaip nepriklausoma tauta.
Trump’o žodžiai Zelenskiui: „You don’t have the cards right now“ („Dabar neturi kortų“) išreiškia jo įsitikinimą, kad problemą galima išspręsti galios logika, ir primena garsų Tukidido posakį: „Stiprūs daro, ką gali, silpni kenčia, ką privalo“, iš Peloponeso karo epizodo, kai Atėnų pasiuntiniai bandė įtikinti Meloso gyventojus pasiduoti, aiškindami, kad tarptautinius santykius reguliuoja ne teisingumas, o jėga. Tačiau istorija pažįsta ir kitokias teisės formas nei stipriojo teisė. Epinis generolo Gustavo Mannerheimo (1867–1951) pasipriešinimas Sovietų Sąjungai žiemos kare (1939–1940), o vėliau tęstiniame kare (1941–1944) yra naujausias to pavyzdys.
Būtent realpolitik principas sukėlė tiek Pirmąjį, tiek Antrąjį pasaulinį karą. Siekiant užkirsti kelią naujiems konfliktams, buvo įkurta Tautų Lyga, o 1945 m. – Jungtinės Tautos, kurios vis dėlto patyrė fiasko. 2024 m. JT paskelbė 1100 ataskaitų – 20 proc. daugiau nei 1990 m., bet pats generalinis sekretorius Antonio Guterresas pripažįsta, kad niekas jų neskaito. „Jungtinių Tautų patikimumas, – rašo Giulio Meotti, – niekada nebuvo toks menkas: kaltinama dėl bendrininkavimo kare Gazoje Hamaso pusėje, nematoma Ukrainos fronte, apimta administracinės sklerozės ir skandalų“ („Il Foglio“, 2025 m. rugpjūčio 23 d.).
Nesėkmė neišvengiama, kai politinė vizija nesiremia prigimtine teise ir ignoruoja Bažnyčios, kaip aukščiausio pasaulinės taikos arbitro, vaidmenį. Tokiu atveju teigti, kad „teisės galia“ turi atsverti „jėgos teisę“, yra ne tik utopija, bet ir veidmainystė. Į kokią teisę gali remtis Europos valstybės, kurios abortų įstatymais nužudo milijonus nekaltų žmonių? Arba kurios iškreipia prigimtinę tvarką, suteikdamos teisinę ir socialinę apsaugą visokioms moralinėms aberacijoms? Tiesa ta, kad stipriojo teisė skirtingais būdais taikoma tiek Trump’o, Putino, Xi Jinpingo, tiek ir Europos Sąjungos, kuri yra puikus „relatyvizmo diktatūros“ pavyzdys.
Birželio 21 d. audiencijoje parlamentarams Leonas XIV priminė apie „būtiną atskaitą“ į „prigimtinę teisę, ne žmogaus ranka parašytą, bet visuotinai ir visada pripažįstamą, kurios labiausiai tikėtinas ir įtikinamas pagrindas glūdi pačioje prigimtyje“. Popiežius pridūrė, kad dar senovėje autoritetingas šios teisės aiškintojas buvo Ciceronas, rašęs: „Prigimtinė teisė yra teisingas protas, atitinkantis prigimtį, visuotinė, pastovi ir amžina, kuri savo įsakymais skatina atlikti pareigas, o draudimais atgraso nuo blogio“ (De re publica, III, 22).
Šeima kuria valstybę! Šeima ir revoliucija.
Krikščioniškosios istorijos teologija remiasi ne tik prigimtinės, bet ir antgamtinės tvarkos buvimu. Ši tvarka suteikia dvasinės ir moralinės stiprybės visiems, kurie laikosi prigimtinės ir dieviškosios teisės. Vakarų krizė kyla iš atsisakymo šios istorijos sampratos ir iš to kylančios kovinės dvasios. Ukrainos invazijos pradžia siekia 2014 m. Krymo aneksiją, kai Putinas, nesulaukęs Vakarų reakcijos, įsitikino, kad jo tolesni ekspansionistiniai veiksmai nesulauks jokio atsako. Gėdinga Kabulo evakuacija 2021 m. rugpjūtį tik patvirtino šį įsitikinimą. Visiškai kitokia buvo dvasia, kuria 1854 m. spalį Europos armijos stojo prieš Rusiją Krymo kare, kai Balaklavoje britų lengvoji kavalerija puolė tiesiai prieš rusų artileriją, o mažas škotų Highlander pulkas plona ugnies linija sustabdė rusų kavalerijos ataką, galėjusią lemti mūšio baigtį.
Šie pavyzdžiai yra natūralūs. Tuo tarpu turime suprasti, kad tik antgamtinė jėga gali atgaivinti Vakarų gynėjus. Ši jėga gali kilti tik iš Katalikų Bažnyčios, kuri, kaip prieš aštuoniasdešimt metų mokė Pijus XII, turi savo vienintelį ir visuotinį centrą Romoje, „amžinajame mieste, universaliame mieste, Caput mundi, Urbs par excellence, mieste, kurio visi yra piliečiai, mieste, kuris yra Kristaus Vietininko buveinė, į kurį krypsta viso katalikiško pasaulio akys“ (Kalba 1945 m. gruodžio 24 d.).
Robertas de Mattei